Margas, nuolat kintantis Gamtos rūbas — regima landšaftų medžiagos apykaitos kiekybinių ir kokybinių pakitimų išraiška. Medžiagos būsenos pulsaciją savo ruožtu lemia energijos kiekis, kurį Žemės paviršius gauna iš Saulės, svarbiausio visų gamtos procesų variklio.
Žydrojoje landšafto grandyje — ežere — palyginti tolygiai kintanti Saulės energijos prietaka per metus sukelia šuoliškus ežero ekologinės sistemos persitvarkymus, tai ir yra ežero metų sezonai. Sezonų struktūra glaudžiai susijusi su vandens masės fizinių savybių – kitimu tam tikrų temperatūrų diapazone. Kokie tie ežero metai? Pradėkime nuo Lietuvos: čia jie daug margesni nei ezgotiškuose tropikuose ar Tolimojoje Šiaurėje.
Ežere ji prasideda tada, kai vandens paviršius užšąla ištisiniu ledu. Šis metų etapas net ir tame pačiame rajone esantiems ežerams prasideda ne vienu laiku: seklesnius, žiūrėk, jau užplūdo pirmieji poledinės žūklės mėgėjai, o giliųjų ežerų vanduo, vasarą sukaupęs daug šilumos, dar alsuoja rudens rūkais. Didelių ežerų užšalimo data dar to vėlesnė, nes gerai įsibėgėjęs vėjas energingai maišo atšaldytą paviršinį vandens sluoksnį, ir šaltis skverbiasi gilyn.
Ežerai užšąla tik tada, kai praeina šiek tiek laiko po to, kai oro temperatūra pastoviai nukrinta žemiau nulio. Taigi žiemos taktika tokia: sukaupti šalčio atsargą, nuilsinti priešininką ir smogti jam galutinį smūgį. Sekliems ežerams tos šalčio atsargos daug nereikia. Štai Amalvo ir Žuvinio ežerai užšąla, kai neigiamų paros oro temperatūrų suma su daro 10-15°C (vidutiniškai per daugiametį laikotarpį). Gilūs ir dideli ežerai priešinasi atkakliau: Tauragnui reikia 80 °C šalčio sankaupų, Baltiesiems Lakajams—55°C, Dusiai—50°C ir t.t.
Vidutinės daugiametės reikšmės neparodo visos reiškinio įvairovės. Priklausomai nuo vasarą sukauptos šilumos kiekio, rudens sinoptinių sąlygų (oro temperatūrų, vėjų režimo ir pan.) žiema ežeruose įvairiais metais prasideda skirtingu laiku. 1958 ir 1959 metais Tauragnas užšalo gruodžio 8 dieną, o 1975 metais-tik vasario 1 dieną. Vėlyva — lengva gyvajam ežero pasauliui žiema…
Pirmosiomis žiemos dienomis ledo dangai storėti yra palankiausios sąlygos. Jei nebūna atlydžių, ledas auga tik iš apačios, o paviršinis vandens sluoksnis turi atiduoti atmosferai vis naujas šilumos porcijas. Juo ledas plonesnis, tuo lengviau atiduoti tą šilumą, nes šis procesas vyksta tik per molekulinę apykaitą. Kadangi ledas, o ypač iškritęs ant jo purus sniegas yra neblogi šilumos izoliatoriai, ledo storėjimas ilgainiui slopsta. Pavyzdžiui, sausio mėnesį jis pastorėja vidutiniškai penkiais centimetrais per dekadą, o vasario mė¬nesį — tik dviem centimetrais per tą patį laiką. Maksimalus ledo storis, net ir atšiauriausiomis žiemomis retai didesnis kaip 60 centimetrų.
Žiemos pradžiai būdingas ne tik regimas jos įvaizdis — ledas. Šiuo momentu ežere prasideda kokybiškai naujas jo gyvenimo etapas. Kas čia pakinta?
Pirmiausia visai kitokia tampa ežero hidrologinė įtaka upių nuotėkio formavimuisi. Nors iš ežerų ištekančiose upėse retkarčiais, ypač žiemos pradžioje, ir susidaro ledo kamščiai, apskritai nuotėkio sąlygos pagerėja, nes išnyksta vandens augalija, kuri šiltuoju metų laiku yra savotiška ažūrinė užtvanka. Apsnigtą ledo paviršių slegia sniegas, todėl (pagal Archimedo dėsnį) iš ežero turi ištekėti analogiškas kiekis vandens arba – kaip dažnai būna pietryčių Lietuvoje, turi pakilti ežero vandens lygis.
Kitoks yra ir ežero vandens masės vaizdas. Ledas izoliuoja ją nuo tiesioginio atmosferos poveikio, todėl visi dinaminiai procesai sulėtėja, apmiršta. Pirmiausia sulėtėja ežero vandens sluoksnių šilumos apykaita. Stiprūs rudens vėjai nesunkiai sumaišo atvėsusius vandenis, suvienodina jų temperatūrą (iki 4 °C ir žemiau). Po ledu tokių sąlygų nebėra, o šilumos apykaita molekulinės difuzijos būdu labai lėta, todėl ežero vandens masėje susidaro vadinamoji atvirkštinė temperatūrinė stratifikacija – vandens temperatūra nuo paviršinio peršaldyto sluoksnio iki dugno tolydžio kyla. Sekliuose ežeruose žiemos pradžioje apatinio vandens sluoksnio temperatūra pakyla ir dėl šilumos apykaitos su dugno gruntu.
Šie dėsningumai gali sutrikti, jei ežero dubenyje yra gruntinio vandens išeigų. Tokiose vietose ledo danga būna gerokai plonesnė, o kartais čia ištisą žiemą garuoja atviro vandens verdenės. Jos ypač dažnos karstiniuose ežerėliuose. Kai kuriuose iš jų vandens temperatūra net paviršiuje siekia 5—6°C. Nebaisu ir išsimaudyti…
CORE_LAN18http://underwater.lt/e107_images/undPic.JPG
22 pav. Žiemą ežero vandens masėje nusistovi atvirkštinė temperatūrinė stratifikacija
23 pav. Vasaros terminiai sluoksniai: 1 — epilimnionas, 2 — metatimnio-nas, 3 — hipolimnionas
Visi ežero gyvybiniai procesai glaudžiai susiję su hidrocheminiu režimu. Jo bendriausias rodiklis — vandens mineralizacija. Žiemą ji kiek padidėja, nes tada hidrografinį tinklą, taip pat ežerus, maitina beveik vien požeminis vanduo. Antai Sartų ežere mineralizacija vidutiniškai siekia 290 mg/l, Dusios ežere — apie 240 mg/l. Ežero vandens sluoksnių mineralizacija nėra vienoda: kiek didesnė paviršiuje ir prie dugno. Į paviršinį vandens sluoksnį druskų papildomai migruoja iš viršaus — formuojantis ledo dangai, o į antrąjį — iš apačios, tirpstant dugno nuosėdų mineraliniams junginiams.
Vandenyje ištirpusio deguonies kiekis — vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių ežero organinio pasaulio sudėtį. Žiemos pradžioje šio gyvybiškai būtino elemento pakanka visuose ežeruose. Netrukus jo atsargos ištirpsta — gyvųjų organizmų kvėpavimui, mirusios organikos oksidacijai, o jų papildyti nėra kaip: ryšiai su atmosfera, fotosintezės procesai po ledu nutrūkę. Anksčiausiai deguonies pradeda trūkti seklių ir mažų, silpnai vėjo maišomų ežerų žuvims. Jos žiemą pajunta tikrą deguonies badą ir ne visos išlaiko šį sunkų gamtos egzaminą — išlieka tik ištvermingiausios, deja… mažiausiai žmogų vartotoją dominančios rūšys. Gerai vėdinami ežerai net ir baigiantis ilgai žiemai turi gana daug deguonies.
Gyvybė ežere žiemą telkiasi dugne ir priedugniniame vandens sluoksnyje, todėl čia daugiausia kaupiasi anglies dioksido. Prie dugno koncentruojasi ir atsipalaidavę biogeniniai elementai — azotas, fosforas, geležis. Dalis jų įvairių junginių pavidalu įsiterps į nuosėdas, o kita dalis vėl įsitrauks į nenutrūkstamą gyvybės ratą. Bet tai bus vėliau, pavasarį.
Ežerams skirti epitetai — mėlynakiai, žydrieji — daugiau ar mažiau pasitvirtina tik žiemą, kai ežerai akinte akina… baltumu. Tada nusėda drumzlės, o svarbiausia — po ledu vos ne vos vystosi tik planktoniniai organizmai. Todėl ežero vanduo yra skaidresnis, jo paviršiniame sluoksnyje labiau sklaidosi trumpabangės spektro dalies spinduliai. Antai (Tauragno ežero vandens vidutinis daugiametis skaidrumas vasaros mėnesiais — 5,2 metro, o žiemą — 7,1 metro.
Hidrologinė žiema ežere — tai lėta, vos pastebima ener¬gijos ir substancijos pernaša vandens masėje. Biologinė žie¬ma—tai irgi rimtis, laukimas… Laukia įsiskverbiant pro ledą saulės spindulių mikroskopiniai dumbliai — fitoplanktonas. Tik šaltavandenės diatomėjos kartkartėmis sukrunta, sunerimsta — bene pavasaris? Bet nusivylusios vėl sklendžia į ežero dugną. Šilumos, maisto laukia ir smulkieji gyvūnai — zooplanktonas, šakotaūsiai ir irklakojai vėžiagyviai, rotatorijos. Šiuo metų laiku jų produkcija mažiausia.
Kiek sparčiau sukasi gyvybės ratas ežero dugne. Čia visu (pajėgumu darbuojasi bakterijos, apdorojančios negyvą organinę masę, paviršinį dumblo sluoksnį purena moliuskai, kirmėlės.
Savaip reaguoja į žiemos ramybę žuvų pasaulis. Vėgėlėms — tai atsakingas giminės pratęsimo, neršto metas. Neaiškus nerimas apėmęs kuojų pulką: blaškosi nerasdamos vietos po visą ežerą. Susirūpinę ir meškeriotojai — kur laimės ieškoti, į kokį gylį masalą leisti?
Solidesni ežero gyvūnai aiškiai nusprendę be reikalo neeikvoti jėgų: sulindusios į gilias duobes — čia šiltesnis vanduo — karšių bandos; akmenų, šiekštų šešėliuose slepiasi lydekos; laukia lengvo grobio povandeninių šlaitų panuovaliuose sustingę ešeriai…
Pamažėle tirpsta sniegas ant ežero ledo paviršiaus.Į poledinę prieblandą vis dažniau užklysta saulės spindulys — pavasario pranašas. Ežeras bunda.
Kasdien trumpėja pakrantės medžių metami šešėliai, tačiau gamtoje pavasario požymių dar beveik nematyti. Bene anksčiausiai ši šventė ateina į ežerą: jei ant ledo paviršiaus nėra sniego, pro jį prasiskverbę saulės spinduliai įšildo ploną vandens sluoksnelį net ir speigams pyškant. Dalis tos šilumos tirpina ledą iš apačios, o kitą dalį pasičiumpa šaltavandeniai dumbliai, ypač diatomėjos. Šį audringą gyvybės atbudimą nesunku pastebėti ir paprasta akimi — sumažėja vandens skaidrumas.
Pamažėle ir ežero šlaitai pavasarį ima čiurlenti. Iš pradžių nedrąsiai — vos vienas kitas upelis srovena, o labiau įdienojus – sualma, sušniokščia skubantys drumsti vandenys. Jie užlieja ledą, kelia jį į viršų, bando išlaužti, bet šis tvirtas. Nesvarbu, kad pakraščiai jau atšutę: kai visiškai pajuoduos kalvos, išneš ledus upės, tik tada ežero vandenys sukrus. Pabaigoje ledas tirpsta ypač sparčiai. Jis suskilinėja kristalais – adatomis, todėl gerokai padidėja jo tirpimo paviršius. Vėjas, kylantis ežero vandens lygis dar labiau suardo šių kristalų tarpusavio ryšius. Galutinai ledas Lietuvos ežeruose ištirpsta vidutiniškai balandžio viduryje, nors pasitaiko ir nukrypimų nuo šios datos. Antai, pastarųjų metų stebėjimų duomenimis, Tauragno ežero ledas anksčiausiai ištirpo 1961 metais—kovo 13, o vėliausiai — 1956 metais — tik gegužės 3 dieną.
Ežerai atsiveria beveik sykiu su vandens lygio pavasariniu pakilimu. Šis rodiklis ypač svarbus hidrologiniu ir ekologiniu požiūriais. Pavasario ežerų vandens lygio svyravimų amplitudė priklauso nuo ežero vandens paviršiaus ir jį maitinančio baseino plotų santykio: juo šis mažesnis, juo didesnė pavasario ežero vandens lygio svyravimų amplitudė. Antai Sartų ežere ji vidutiniškai 119 centimetrų, Tauragno— 48 centimetrai, o Dusios — tik 17 centimetrų. Daug kas čia priklauso ir nuo baseino grunto pobūdžio, ežero dubens pavidalo. Štai Amalvo ežeringumo rodiklis mažai skiriasi nuo Sartų analogiškos charakteristikos, o jo vandens lygio svyravimų amplitudė yra perpus mažesnė — 59 centimetrai: į lėkštašlaitį ežerą suplūstantys vandenys greitai išsilieja į aplinkines pievas ir pelkes. Nedaug vandens lygis bepakyla ir smėlingų, pasižyminčių geromis infiltracinėmis savybėmis plotų ežeruose.
Gamta nemėgsta ilgai kęsti staigių, periodiškai pasikartojančių struktūros pertvarkymų. Štai ir ežeras turi apsauginį vožtuvą, pro kurį greitai nuteka vandens perteklius. Juo aukštesnis ežero vandens lygis, juo intensyviau dirba šis vožtuvas — iš ežero ištekantis upelis. Yra ežerų, kurių vandens perteklius nuteka požeminiu keliu. Jų vandens lygis pavasarį pakyla labai nedaug.
Pavasariniai tirpsmo vandenys druskų, juose būna biologiškai svarbių elementų. Antai žinoma, kad kaip tik per nelabai mineralizuoti, to dėl ežerų vanduo šiuo metų laiku prasiskiedžia. Štai Sartų ežero vandens mineralizacija pavasarį 20—70 mg/l mažesnė negu žiemą. Mažesnių plotų maitinamuose ežeruose tie skirtumai mažesni. Kita vertus, nors į ežerus tekantys tirpsmo vandenys turi mažiau ištirpusių pavasarinę šlaitų nuoplovą į ežerus patenka daug fosforo, o jis, daugelio mokslininkų nuomone, trumpina ežerų jaunystę. ..
Iš ledo varžtų išsivadavusių ežero vandenų temperatūra ir tankis paviršiuje — beveik tokie patys kaip ir prie dugno. Vėjas tokią nestabilią sistemą lengvai išmaišo, ir visos vandens masės temperatūra dar labiau suvienodėja, nusistovi vadinamoji homotermija. Labai giliuose arba labai mažuose ežeruose tai, ko nepadarė vėjas, atlieka laisvoji konvekcija. Ši vandens sąmaiša prasideda, kai paviršinis vandens sluoksnis įšyla iki didžiausio tankio temperatūros (4°C). Tada grimzdamas gilyn vanduo susimaišo su lengvesniais, bet vėsesniais sluoksniais.
Dažniausiai abu sąmaišos būdai veikia vienu metu, įtraukdami į apykaitos ratą priedugniniame sluoksnyje susikaupusius mineralinius junginius, prisotindami vandenį deguonies. Tuo skuba naudotis ežero organizmai — fito ir zooplanktonas. Gegužės mėnesį paprastai masiškai vystosi diatomėjos. Jei šiuo metu atliktume cheminę vandens analizę, pamatytume, kad jame beveik visai nėra silicio — visos šio elemento atsargos pereina į mikroskopinių augalėlių skeletus. Gausėja ir bakterijų — tiek vietinių, tiek atplūdusių su pavasariniais upeliais. Bakterijas seka jomis mintantis mikrozooplanktonas, ypač infuzorijos, o paskui jas plinta stambesnis planktonas: šakotaūsiai, irklakojai vėžiagyviai ir pan. Gyvybės ratas ne kiekvieną pavasarį vienodas: jis gali ir sutrikti. Mat tai priklauso nuo vandens įšilimo ir maišymosi sąlygų, žuvų neršimo, tai yra planktonu mintančio mailiaus atsiradimo laiko ir t.t.
Visos — biotinės ir abiotinės — ežero grandys tarpusavyje taip glaudžiai susijusios, kad nustatyti, kaip kuris veiksnys veikia kurį procesą, beveik neįmanoma. Kita vertus, tokia veiksnių seka neretai padeda atrasti pagrindinį, determinuojantį veiksnį. Antai žinoma, kad ežero gyvojo pasaulio metinį ritmą nulemia šiluma. Nesunku nustatyti 10°C vandens temperatūros ekologinį vaidmenį: aukštesnėje temperatūroje daug silipniau vystosi diatomėjos. Anksti pavasarį užliejamosiose pievose, greitai įšylančiose seklumose pradeda neršti lydekos. Vandens temperatūrų intervalas per nerštą gana didelis: 4—9°C. O štai per kuojų nerštą vandens temperatūrų intervalas mažesnis: 9—11°C. Jei per nerštą vandens temperatūra nukrinta žemiau optimalių reikšmių, tų metų kuojų šeimynėlėje būna daugiau patinų.
Ilgainiui plačiai išsilieję ežero vandenys vėl sugrįžta į senus krantus, vešlia žaluma sušnara nendrių miškas. Artėja vasara…
Išbąla saulėje pakrantės pušynų kerpės, pamažėl šyla ir ežero vilnys. Jei temperatūrą gebėtume regėti, matytume, kaip po ilgesnio ramių orų tarpsnio susisluoksniuoja ežero vandens masė. Paviršiuje — plonas vienodos temperatūros sluoksnelis, epilimnionu vadinamas. Giliau — temperatūrinio šuolio sluoksnis, arba metalimnionas; vandens temperatūra čia krinta labai staigiai — keliais laipsniais viename metre. Paskutinė —santykinės energijos rimties zona — hipolimnionas, kurioje vandens temperatūra beveik nekinta iki pat dugno. Bet vasaros pradžioje, kai intensyviai kraunamas ežero šilumos akumuliatorius, šių sluoksnių ribos dar labai nepastovios: gaivesniam vėjo šuorui pašiaušus ežero veidrodį, šiluma skverbiasi į gelmes. Plečiasi epilimniono valdos, išnyksta arba labai susispaudžia temperatūrinio šuolio sluoksnis — visi sistemos elementai derinasi prie naujų sąlygų.
Kiekvieno ežero — vis kitoks terminis sluoksniuotumas. Seklieji, pagaliau ir gilesni, bet atviri vėjams ežerai dažniau siai epilimnioną teturi. Atvirkščiai, ramiuose miško ežerėliuose šis sluoksnis labai plonas. Nekantrus bebaimis nardytojas – stiprių pojūčių mėgėjas — čia gali patirti nemalonių metalimniono šiluminių kontrastų. Deja, retas tuo gali pasigirti; net ir posakis „nardo vandenyje kaip žuvis” čia netinka — žuvys metalimniono vengia…
Ar tik vėjas geba išmaišyti paviršinį vandens sluoksnį, suvienodinti jo temperatūrą? Šis klausimas paskutiniais gyvenimo metais labai domino garsųjį Lietuvos ežerotyrininką profesorių V. Chomskį. Savo laboratorijoje jis pradeda keistą eksperimentą: į vonelę su vandeniu lašina dažytą skystį, stebi, kaip nusidriekia spalvotos įsūkurinės linijos, skaičiuoja. Taip atskleidžiamas lietaus (pliuvinės) sąmaišos mechanizmas, kurį profesoriaus mokiniai vėliau tyrė ir ežeruose.
Ežero vanduo skaidosi į terminius sluoksnius ir be pašalinių jėgų. Mat saulės radiacija, pagrindinis šilumos šaltinis, pasiskirsto ežero vandens masėje netolygiai: paviršinis 25 cm storio vandens sluoksnelis sugeria 40—80 procentų (nelygu vandens skaidrumas) spindulių energijos, o į gylį, kuriame iš stebėtojo akių išnyksta baltas Sekio diskas, jos patenka tik 1—2 procentai. Matematikas pasakytų, kad sugertoji saulės energija pasiskirsto ežero vandens masėje pagal eksponentinį dėsnį. Juo drumstesnis vanduo, juo daugiau šilumos sulaiko paviršinis ežero sluoksnis. Bet tai dar ne viskas: įšilęs vanduo garuoja, t.y. vėsta, kartu didėja ir jo tankis, todėl jis grimzta gilyn — vyksta konvekcinis maišymasis, ypač intensyvus šaltomis naktimis. Tada ežeras praranda daug šilumos ne tik ją garindamas, bet ir išspinduliuodamas į atmosferą. Toks vidinis ežero mikseris suplaka paviršinį vandens sluoksnį, suvienodina jo temperatūrą, t.y. suformuoja epilimnioną, kuris, tiesa, ne itin storas — 2— 3 metrai. Stipriai išmaišyti vandenį gali tik vėjas. Tai jam turime būti dėkingi, kad ežere neriame gilyn per dešimt metrų, visai nebijodami metalimnione patirti kokių nemalonių netikėtumų ar mėšlungio.,
Ežero hidrologinės vasaros pradžia dažnai sutapatinama su jo vandens masės tiesioginio susisluoksniavimo (stratifikacija) pradžia. Bet ši riba labai neapibrėžta, be to, yra ežerų, kur tokio susisluoksniavimo visai nebūna. Todėl siūloma vasaros pradžia laikyti datą, kai ežero vandens tem peratūra pakyla iki kokios nors fiksuotos reikšmes, sakysim, 10°C temperatūros. Kodėl? Pirma, yra duomenų, kad ši temperatura savotiškas ekologinis barjeras, skiriantis pavasario ir vasaros sezonų planktoninių organizmų kompleksus su ja sutampa ir aukštesniųjų vandens augalų (makrofitu) vegetacijos pradžia. Antra, maždaug tokioje vandens paviršiaus temperatūroje prasideda ir gilesnių ežerų vertikali terminė stratifikacija.
Kada vasara prasideda mūsų ežeruose? Seklių ežerų vandens paviršius iki 10°C įšyla anksti, kai oro temperatūra dar tik 9°C. Žuvinto ežere tai vidutiniškai sutampa su paskutinėmis balandžio mėnesio dienomis (04.30). Gilesnių ežerų (Sartai, Žeimenys) šių abiejų charakteristikų datos sutampa, o patys gilieji įžengia į vasaros pradžią, kai oro temperatūra pakyla beveik iki 12 °C (Tauragnas — 05.18, Dusia -05.12, Plateliai —05.19).
Nors iš pradžių įvairaus gylio ežerai šyla skirtingu intensyvumu, komfortišką maudymosi temperatūrą (18 °C) pasiekia beveik vienu metu, kai vidutinė paros oro temperatūra apie 16 °C. Aukščiausia vandens paviršiaus temperatūra (vidutiniškai 19—20 °C) ežeruose būna liepos mėnesio pabaigoje, tačiau kai kuriais metais (antai 1963) giliųjų ežerų (Tauragno) vanduo labiausiai džiugina poilsiautojus rugpjūčio mėnesio pabaigoje (22°C-08.36).
Šiltajame ežero sluoksnyje susitelkia didžiausia organinio pasaulio masė, taip pat ir ežero ekologinės piramidės pagrindas — pirminė produkcija: makrofitai ir fitoplanktonas. Ežerui šylant, fitoplanktono sudėtis kinta — titnagdumblius išstumia melsvadumbliai, pirofitiniai dumbliai ir kita vandens augalija — aukštesnioji ir žemesnioji. Tai didžiulis fabrikas, kuriame iš vandenyje ištirpusių mineralinių druskų, pasitelkiant saulės energiją, gaminama organinė medžiaga. Bet ir gamybos atliekos ežerui labai svarbios: juk tai deguonis — gyvybės dujos, kurių labai persisotina paviršinis vandens sluoksnis dieną, intensyviai vykstant fotosintezei.
Ežere — darbymetis. Vešliose fitoplanktono pievose ganosi gausios smulkių gyvūnų — zooplanktono — bandos, kurias savo ruožtu skuba retinti sidabru žvilganti žuvų mailiaus armija. Mikliai darbuojasi povandeninėse ežero lankose žiežulių pulkai. Vandens temperatūrai pakilus iki 17— 20°C, į vestuvinę puotą čia suplaukia tingūs karšiai…
Gyvas galas turtų susikaupę paviršiniame ežero vandens sluoksnyje. Kas suspės viską suimti, sudoroti! Peraugęs planktonas dribsniais krinta į ežero dugną, kloja jį puriu patalu. Čia bakterijų mirgalynė, ir vėl knibžda darbas: dalis medžiagų grįžta į vandenį, o kita dalis sugula ir laukia žmogaus. Ilgas gali būti tas laukimas: gal riebus sapropelis paklius į laukus, ganyklas, o gal pagal mikroskopinio augalėlio skeletą ateities limnologas bandys spėti ežero (paslaptį: kodėl nuseko, pavyzdžiui, Švento ežeras?) …
Sudėtingų ežero ekologinės sistemos elementų tarpusavio ryšių audinyje nesunkiai galima aptikti pagrindinę giją: abiotiniai veiksniai dažnai nulemia biotinius. Būna ir atvirkščiai. Šiuo požiūriu labai įdomus hidrologinis vaidmuo makrofitų, augančių tose vietose, kur iš ežerų išteka upeliai. Iš suvešėjusių makrofitų susidaro augalinė užtvanka, sulaikanti, kaip minėjome, dalį pavasarį ežere susikaupusio vandens. Patvenktas vandens sluoksnis gali būti gana storas. Baltuosiuose Lakajuose jis yra vidutiniškai 27 centimetrų, t.y. sudaro net 79 procentus ežero vidutinės daugiametės vandens lygio svyravimo amplitudės pavasarį. Nesunku suprasti, koks šio vandens likimas: Sartų ežero stebėjimų duomenimis, birželio —spalio mėnesiais iš ežero išgaruoja vidutiniškai 49 centimetrų vandens sluoksnis. Taigi pasakymas, kad vasarą ežeringos upės vandeningesnės už neežeringas, ne visada pagrįstas.
Nuo planktono kiekio labai priklauso ežero vandens skaidrumas. Vasaros mėnesiais jis paprastai būna mažiausias. Ypač daug drumzlių susikaupia ties viršutine metalimniono riba, kur susidaro didžiausi vandens temperatūrų, taigi ir tankio, gradientai. Ties šiuo barjeru mirusio planktono — triptono — grimzdimas į ežero dugną kiek sulėtėja.
Nusėdusios organinės masės oksidacijai savo ruožtu reikia daug deguonies. Bet gerai stratifikuotuose ežeruose jo atsargos giliuosiuose vandens sluoksniuose beveik nepapildomos, todėl ir vasarą čia gali trūkti deguonies, atsirasti nuodingųjų sieros vandenilio dujų…
Vasarą ežerų vilnimis nutįsta turistų trasos. Šios kelionės teikia daug įspūdžių, žinių apie gimtąjį kraštą. Didelis jų rėmėjas ir propaguotojas buvo profesorius S. Kolupaila, aprašęs nemažai ežerų maršrutų, pateikęs jų schemų. Valčių vilkstinės skrodžia ežerų bangas, vilioja gaivus oras, įmantrios pusiasalių panoramos, ramių įlankų veidrodiniai atspindžiai. Bet, žiūrėk, protakoje, tarkime, tarp Pakaso ir Ūkojo, skaidrus vanduo staiga virsta balsva tyre, irklu užkabinamas ir pasroviui nuplaukia vandens augalų gniužulas. Turistų velkamos sunkios valtys gremžia protakos dugną. Ir net kelis kartus per dieną… Gal valtims derėtų palikti tik ežerų vilnis?
Pamažu vėsta vasaros naktys. Vėsta ir ežeras: vis šaltėja, sunkėja vanduo jo paviršiuje, ir vėjo pajudintas, greičiau gilyn grimzta, su kitais sluoksniais maišosi — nyksta terminiai sluoksniai. Rudenėja…
Trumpėja dienos, vis mažiau šilumos skleidžia saulės spinduliai. O giedromis naktimis, kai ežero gelmes nutvieskia šalti žvaigždžių atspindžiai, per padūmavusias ūkanas jauti rudens alsavimą. Pernakt paviršiniai vandenys gerokai atvėsta, pasunkėja ir grimzta gilyn, kol pasiekia tokio pat tankio vandens sluoksnį. Iš pradžių — kasnakt, o vėliau — ir kasdien blėsta terminių sluoksnių ribos, mažėja paviršinių ir gelmių vandenų šilumos kontrastai. Vėjas irgi nesnaudžia, juoba kad išjudinti, išmaišyti tokią silpną sis temą jau nesunku.
Kada ateina ruduo? Neaiški jo pradžia ir ežere. Ežerotyrininkai sako, kad tada, kai ežero vandens temperatūra per¬žengia dešimties laipsnių ribą. Kada tai būna? Įvairiai: kiekvieno ežero vis kitoks gyvenimo ritmas. Nors saulutė per vasarą visus vienodai mylėjo, šilumos atsargas ežerai susikrovė skirtingas: gilūs — didesnes, todėl rudenį dar ilgai šiluma garuoja, o seklieji — vos už orą šiltesni, kiekvieną jo permainą atkartoja. Todėl ir ruduo prasideda antai Žuvinte vidutiniškai spalio 9 dieną, o netoliese telkšančioje Dusioje — tik po geros savaitės. Vėliau, rudeniui pakrantės medžių lajas paauksavus, tie skirtumai dar ryškesni: vis giliau grimzta atvėsę paviršiniai vandenys, vis didesnes storymes maišo žvarbūs vėjai. Galiausiai ateina metas, kai temperatūra net giliausių ežerų vandens masėje visai suvienodėja. Tada sakoma: ežeruose — rudeninė homotermija, t.y. vanduo pasiekė didžiausio tankio temperatūrą — keturis laipsnius. Tauragne tai įvyksta apie gruodžio 2 dieną, kai vidutinė paros oro temperatūra būną arti nulio, o Žuvinte — lapkričio 10 dieną (oro temperatūra apie 3,5°C). Nuo tol atšalę paviršiniai vandenys jau lengvesni už giluminius, tad ir jų sąmaiša gali vykti tik vėjui padedant.
Rudens homotermijos laikotarpis ežerui nepaprastai svarbus, nes tada vyksta intensyvi energijos ir medžiagų apykaita tarp visų jo vandens sluoksnių: iš viršaus į apačia skverbiasi deguonis (kurio atsargos priedugnyje per vasarą gerokai išsekusios), o priešinga kryptimi veržiasi anglies dioksidas, bakterijų apdorotos mineralinės medžiagos.
Skaidrėja ežerų vandenys: išnyksta šiltamėgės fitoplanktono rūšys, nusėda drumzlės, kažkada susikaupusios ties temperatūrinio šuolio barjeru. Bet protarpiais, gausiai vystantis šaltavandeniams titnagdumbliams, vandens skaidrumas gali gerokai sumažėti ir rudenį. Tačiau tas audringas gyvybės protrūkis būna labai trumpas: vis daugiau titnagdumblių sklendžia į dugną, kur ramiai laukia kitų metų…
Tuštėja paežerės. Rudens pagėla visus išbaido: baigiasi atostogų metas (kiek laužaviečių juoduoja šalnų nubalintuose šlaituose!), traukia į šiltuosius kraštus paukščiai. Ežeras tarsi užsnūsta vienas su savo godomis. Bet ar ilgam?.. Štai atkaklus žvejys, ežero pagundų amžiams paviliotas, dar bando laimę — gal užkibs kokia vėgėlė ar pakraščiuose varlinėjanti lydekaitė. Bet ir jis pagaliau savo pomėgį nukelia į žiemos pradžią, į pirmąjį ledą.
Stiprūs rudenį vakarų vėjai. Didesniuose ežeruose jų sukeltos bangos ir srovės gerokai keičia krantus. Daugiausia kliūva rytiniams — priešvėjiniams: išskaptuojamos giliausios nišos medžių tarpšakniuose, išplaunami rieduliai; jei krantas žemas, čia susidaro ir plačiausi paplūdimiai. Priešingame, pavėjiniame krante — ramu. Galbūt todėl čia ir uždumblėjusių plotų daugiau, ir nendrių vainikas platesnis.
Bet ne vien tik plačiaerdviuose ežeruose taip siaučia vėjai. Siauruose, vyraujančių vėjų kryptimi ištįsusiuose duburiuose irgi verčiasi putota baltaviršė banga, priekrantinės srovės ardo pernelyg išsišovusių pusiasalių ragus, velka iš plautą smėlį tolyn, į ramesnes vietas, kur supils naują neriją.
Vėsta ežerų vandenys. Atrodo, garuoti neturėtų, bet oras — dar vėsesnis, todėl ežerai, ypač gilūs, ir rudenį daug vandens išgarina. Antai Tauragne nuo rugsėjo iki lapkričio išgaruoja beveik 200 milimetrų vandens sluoksnis. Daug. Ne kiekvieną rudenį ežeras atgauna ką praradęs: maži intakai būna perdžiūvę dar nuo vasaros, gruntinis vanduo — nuslūgęs, o lietūs, nors įkyrūs, ilgi, bet ne visada gausūs. Dažną metą rudeniop apsinuogina ežero atabrado smėlis, į sausumą kopia šalčių pakąstos nendrės. Nekoks palikimas kitiems metams. O jei ir tie bus sausi? Paskui antri, treti, dešimti? Ežeras nuseks, ir jo atabradas virs sausa lygia aikštele. Beveik visada tas progresuojantis sekimas ryškiausiai matomas rudenį. Aišku, ne visų ežerų atabraduose galėsime statydintis palapines — tik takoskyrinių, neturinčių paviršinio nuotėkio. Vieni tuo džiaugsis, kiti plūs melioratorius, ir tik retam dingtelės, kad to priežastis — skirtingi ežero metai… Dėl tų skirtumų iš ežerų ištekantys upeliai rudenį neretai būna vandeningesni nei tie, kurių baseinai neežeringi. Kodėl? Pamenate, kas darėsi jų ištakose vasaros pradžioje? Sužaliavo sulapojo povandeninės pievos, suvešėjo antvandeniniai augalai —susidarė nuotėkį reguliuojanti užtvanka. Dabar ji nyksta. Ištaka tampa pralaidesnė, plūstelėja iš ežero atsipalaidavęs vandens rezervas.
Ne tik vėjas rudenį ežere darbuojasi. Neapmiršta ir gyvybė. Antai bakterijų fabrikas knibždėte knibžda. Apdorojama didžiulė daugybė organinės medžiaigos! Dirba virba miniatiūriniai organizmai, augina naują metinę nuosėdų klodo rievę ir… eikvoja brangų deguonį, kurio taip reikės žiemą. .. O ji nebe už kalnų: paežeres jau nubalinęs pirmasis sniegas, traukiasi ledu ramesnės įlankos, o plačius ežero vandenis šnarina ledokšnių kristalai. Štai nurims vėjas, ir ežere vėl bus žiema.
…………………………………………………………………………
Kęstutis Kilkus
Įdomioji ežerotyra.-V.: Mokslas, 1985 m.